LIETUVOS VALSTYBINIO MUZIKINIO ŠVIETIMO ŠIMTMETIS
Šiemet minimas valstybinio muzikinio švietimo Lietuvoje 100-metis. Svarbus jubiliejus primena apie didelius darbus, kuriuos atliko žmonės, neabejingi mūsų kraštui ir kultūrai. Dėka jų, 1920 m. spalio 1 d. buvo atidaryta pirmoji valstybinė muzikos mokykla. Per ilgą savo gyvavimo laikotarpį ji išleido ne vieną gabių atlikėjų kartą, kurie garsino Lietuvą visame pasaulyje.
Minint valstybinės muzikos mokyklos pradžią sunku nepaminėti kompozitoriaus Juozo Naujalio, kuris itin daug prisidėjo prie jos atsiradimo. Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o lietuviškam kultūriniam gyvenimui pradėjus leisti pirmuosius savo daigus, atsirado didelis trūkumas vietinių muzikantų. Įžvelgdamas šią problemą, J. Naujalis ėmėsi rūpintis, kad Kaune atsirastų bent kažkokia įstaiga juos ruošianti. 1919 m. iš valdžios sulaukęs leidimo ir šiek tiek lėšų steigti privačią muzikos mokyklą, suskubo rengtis priimti mokinius. Visgi, pati pradžia buvo ypač sudėtinga, nes trūko instrumentų ir vietos vesti užsiėmimams. Visa muzikos mokykla turėjo sutilpti trijose “Saulės” gimnazijos patalpose, o pradėti mokslus buvo galima tik pasibaigus pamokoms. Tuo metu J. Naujalis muzikos mokyklos reikalams buvo atidavęs visą savo laisvą laiką. Jauniausioji kompozitoriaus dukra Z. Naujalytė-Didenkienė, apie tuo metu tvyrojusią namuose atmosferą, rašė: “…butas darėsi panašus į muzikos mokyklos baldų sandėlį: ant sienos kabėjo didelė lenta, kampe stovėjo pultai, į sieną buvo atremta violončelė… Bute dūzgė kaip avilyje; žmonės tarėsi, ginčijosi, nuolat kažkas užbėgdavo pranešti aptikęs kokį parduodamą muzikos instrumentą arba būtiną, jo nuomone, muzikos mokyklai baldą. Ateidavo žmonių paklausti, kada bus mokyklos atidarymas, kada prasidės mokslas. Pats Naujalis, visada ramus ir santūrus, jaudinosi, todėl kalbėjo dar tyliau ir mažiau, negu paprastai”.
1919 m. kovo mėnesį, nepaisant visų sunkumų, mokykla atvėrė duris. Pamokas lankė 40 mokinių, o su jais dirbo 3 dėstytojai. J. Naujaliui teko ne tik dėstyti, bet ir vadovauti mokyklai. Visgi direktoriaus pareigos buvo sudėtingos, o darbo krūviui augant darėsi keblu išlaikyti mokyklą. Nepakeldamas administracinių ir materialinių sunkumų, 1920 m. mokyklą perdavė Lietuvos meno kūrėjų draugijos globai, o vadovavimą trumpam perėmė jaunas mokytojas Juozas Tallat-Kelpša. Naujajam direktoriui pavyko mokyklą išsaugoti, 1920 m. spalio 1 d. paverčiant ją valstybine įstaiga. Nors tai išsprendė kai kurias problemas, tačiau deja ne visas. Mokyklai ir toliau trūko patalpų. Dėl to ne visi norintys galėdavo pradėti mokslus. 1923 m. lapkričio mėnesį į studijas nebuvo priimta net 200 mokinių. O patekusiems pamokos vykdavo ne tik mokykloje, bet ir mokytojų namuose. Tik didelių pastangų dėka, šios problemos buvo iš dalies išspręstos ir palaipsniui mokykla pradėjo atsigauti.
1921 m. į direktoriaus pareigas sugrįžus J. Naujaliui, mokykla toliau augo. Atsirado naujų pedagogų, o su jais ir naujų dėstomų dalykų. Mokyklai tampant vis labiau žinomai, kasmet didėjo norinčių mokytis skaičius. 1927 m. mokykla užėmė jau visą Maironio g. 3 esantį pastatą, o pamokas lankė net 254 mokiniai. J. Naujalis domėjosi ne tik mokinių pasiekimais, bet ir jų materialine padėtimi. Dažną aplankydavo namuose, o jei prireikdavo ir sušelpdavo. Kompozitorius taip pat siekė, kad mokiniai pabaigę mokslus, nenustotų tobulėti ir aktyviai įsitrauktų į visuomeninę veiklą. Išvykusius į užsienį gabius atlikėjus nuolat kalbindavo sugrįžti į Lietuvą ir įsijungti į mokyklos gyvenimą. J. Naujaliui pasitraukus iš direktoriaus pareigų, mokykla jau buvo pakankamai sustiprėjusi tapti konservatorija. Tačiau šį statusą gauti pavyko tik naujam mokyklos vadovui Juozui Gruodžiui.
Net ir negaudama didelės paramos iš valstybės, mokykla itin daug prisidėjo prie muzikinės kultūros kilimo šalyje. Kiekvienais metais buvo organizuojami koncertai, rengiami straipsniai muzikos tema, kuriamos kompozicijos, mokamos stipendijos ir skaitomos paskaitos. Valstybinė muzikos mokykla tapo pagrindine muzikantų kalve Lietuvos respublikoje. Prie mokyklos išlaikymo ir jos veiklų itin daug prisidėjo Lietuvos meno kūrėjų draugija, kurios vienas iš narių buvo J. Naujalis. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, draugija buvo reikšmingiausia organizacija, besirūpinanti meno reikalais Lietuvoje. Visgi valstybės finansavimo nepakako, buvo ieškoma paramos visuomenėje. Čia itin daug pasitarnavo J. Naujalis. Jis 1922 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gausiau lietuvių apgyvendintuose miestuose, koncertavo bei dalinosi savo patirtimi. Renginių metu kompozitorius ragino Amerikos lietuvius remti tėvynės kultūrinį gyvenimą, aukojant Lietuvos meno kūrėjų draugijai. Per keletą mėnesių trukusią kelionę buvo suburti net 87 rėmėjai. Tai buvo vienas iš didžiausių įnašų į draugijos fondus.
1927 m. J. Naujalis paliko muzikos mokyklos direktoriaus pareigas.
Pasiekti aukštą muzikinės kultūros lygį Lietuvoje, pavyko dėka veiklių, atsidavusių Lietuvai pedagogų, kurie netrokšdami sau naudos, siekė, kad Lietuva turėtų gabius muzikantus. Vienas iš šių žmonių buvo kompozitorius Juozas Naujalis, pašventęs visą savo gyvenimą muzikai, bažnyčiai ir švietimui. Baigiantis valstybinio muzikinio švietimo Lietuvoje šimtmečiui, prisiminkime jį ir kitus muzikos pedagogus, dirbančius ir dirbusius mūsų kraštui.